KARANTINAS. KARANTINAS? KARANTINAS!

Data

2020 04 24

Įvertinimas
0
2020-04-23-1 redaguota.jpg

<...> ši epidemija nieko manęs nemoko, nebent to, kad reikia su ja kovoti <…>

A. Kamiu „Maras“

 

     Netrukus pradėsime skaičiuoti jau septintąją karantino savaitę. Karantino, kuris iki šiol daugeliui mūsų buvo pažįstamas tik iš medicinos, istorijos ir kitų disciplinų teorijos ir praktikos, publikacijų spaudoje, kino bei grožinės literatūros. Karantino, kurio užuovėjoje ilsisi ankstesni mūsų planai ir idėjos, socialiniai įpročiai, nusistovėję kasdieniai ritualai. Karantino, kuris pakoregavo ne tik mūsų svajones, mintis, norus, poreikius, bet ir perbraižė ateities schemas. Pastarieji įvykiai viso pasaulio žmoniją privertė stabtelėti ir į viską pažvelgti naujai, suvokiant, kad norėdami geresnio rytojaus, turime keisti požiūrį į šiandieną.

     Kaip bet kuri kita, taip ir Lietuvos policijos mokyklos bendruomenė, dėl susiklosčiusios ekstremalios situacijos susidūrė su dideliais iššūkiais. Pasikeitusios gyvenimo ir darbo sąlygos privertė mokytis naujų dalykų, nusistovėjusius įpročius keisti kitais, naujai planuoti ir organizuoti savo veiklas, derinti darbą ir mokslus nuotoliniu būdu su šeimos gyvenimu ir namų pareigomis. Kažkaip prisiminiau, kad visai neseniai, kai virusas dar atrodė esantis kažkur toli ir visai nebaisus, per žiniasklaidos priemones stebėdama situaciją Kinijoje galvojau apie tai, o kaip gi būtų Lietuvoje? Ar mes irgi galėtumėm dirbti nuotolyje? Ar tai įmanoma? Bandžiau įsivaizduoti, kaip vakarais nereikia galvoti, ką ryte reikės apsivilkti, kuo apvilkti vaiką išleidžiant į darželį, o rytui išaušus nereikia skubėti susiruošti, nereikia išeiti iš namų, sėstis į automobilį, įsilieti į pilką transporto priemonių srautą, laukti žalios šviesoforo šviesos… Bandžiau įsivaizduoti, kaip atsikėlusi pasidarau puodelį kavos, sėduosi į susikurtą darbo vietą, įsijungiu kompiuterį ir pradedu dirbti. Ir labai gerai pamenu, koks nonsensas ir kokia utopija tuomet atrodė ši įsivaizduojama situacija.

    Pakalbinusi kitus Lietuvos policijos mokyklos bendruomenės narius supratau, kad neįtikėtina tuomet tai atrodė ne man vienai. Ir kai virusas, lydimas naujų gyvenimo taisyklių, įsiveržė ir į mūsų teritorijas, ne man vienai buvo keista būti kitaip.

     Pandemijos akivaizdoje nemenkas iššūkis tapo mokymas ir mokymasis nuotoliniu būdu. Iki šiol tik kartkarčiais praktikuotos nuotolinės veiklos, dabar tapo pagrindine gyvenimo ašimi. Pirmojo būrio kursantai pripažįsta, kad nebuvo paprasta įvaldyti nuotolinio mokymo specifiką: <...> iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai lengva, bet tai kur kas sunkiau nei mokytis mokykloje, sunkiau susikaupti, o ir namai galiausiai tampa labiau darbo nei poilsio vieta.“ Nemaža dalis kursantų teigia, kad dalyvavimas ,,gyvose“ pamokose yra nepamainomas, tačiau taip pat vieningai sutaria, kad tokia patirtis yra įdomi ir priverčia permąstyti daugelį dalykų: ,,<...> išmokome pristabdyti save, išmokome vertinti laiką, supratome, kad ne viskas nuo mūsų priklauso, pradėjome labiau vertinti buvimą su artimaisiais <...>“, kolektyvinę mintį plėtoja pirmasis būrys. Nors kaip didžiausią trūkumą kursantai nurodo kontakto su dėstytojais stygių, visgi pripažįsta, kad būti namuose su savo šeima yra ypatingas privalumas, kurio būsimiems policijos pareigūnams dėl didelio užimtumo dažnai trūko: ,,<...> didžiausia laimė būti su savo šeima“, džiaugsmo neslepia R19-1 būrio kursantė Agnė Salickaitė. Teigiamai situacija vertinama dar ir tuo požiūriu, kad kai kurie dalykai tiesiog vyksta greičiau ir tai lemia savotišką patogumą: „<...> pavėluoti į pamokas beveik nėra šansų, o iš ,,mokyklos“ taip pat grįžtame labai greitai <...>“, juokauja R19-2 būrio kursantas Jokūbas Žlabickas; ,,<...> džiugina tikriausiai tai, kad bet kada, kai nori valgyti, tu valgai, ir niekas tau nieko nesako <...>“, taip pat su šypsena komentuoja kita to paties būrio kursantė Evelina Bartusevičiūtė. Galiausiai, kaip sako R19-2 būrio kursantas M. Budėnas, ,,<...> džiugina tai, kad praktika prasidėjo anksčiau ir pagaliau pradėsim veikti tai, ko visi labai trokštam <...>”. Vis dėlto paklaustas, kas šiuo periodu yra sunkiausia, M. Budėnas atsako, kad ,,<...> sunkiausia – nieko neveikti ir žinoti, kad dar ilgai taip bus <...>“. Kiek kitokį sunkumą įvardina R19-3 būrio kursantas Tomas Tamošiūnas: ,,<...> sunkiausia yra mokytis nuotoliniu būdu ir daug laiko praleisti prie kompiuterio <...>“.

     O kaipgi sekasi visiems kitiems Lietuvos policijos bendruomenės nariams? Mokymo organizavimo skyriaus viršininkė Laimutė Čaplikienė dalinasi mintimis ir teigia, kad susigyventi su pokyčiais prireikė laiko lūžis įvyko tik šeštąją karantino savaitę: „<...> jau atsirado nuotolinės darbo dienos struktūra, prieš tai vis ji sugriūdavo, išmušdavo iš vėžių netikėti skambučiai, susirinkimai per skype, mesendžerį, trikdžiai, ryšio nesklandumai ir pan.“ Tačiau tai ne vienintelis sunkumas, su kuriuo teko susidurti daugeliui mūsų. Dar vienas didesnių iššūkių buvo vaikų nuotolinis mokymasis. Mokymo organizavimo skyriaus vyriausioji specialistė Asta Motiejaitienė, sako, kad darbo ir šeimos pareigų derinimas šiuo metu jau nusistovėjo, tačiau pradžioje teko mokytis namuose būti ne tik mama, šeimininke, bet ir Lietuvos policijos mokyklos darbuotoja bei mokytoja savo vaikams: ,,<...> sunkiausia turbūt perimti mokytojos funkcijas... Klausimai apie matematiką ar fiziką dažnai užklumpa netikėtai, kai būnu mintimis pasinėrus į darbinius reikalus <...>“.

     Nepaisant visų sunkumų, darbuotojai taip pat įžvelgia ir teigiamą šios situacijos pusę. Mokymo organizavimo skyriaus vyriausioji specialistė Aušra Druskienė teigia, kad darbas iš namų jai patinka ir teikia džiaugsmo. L. Čaplikienė daro prielaidą, kad ,,<...> jei ne pandemija, taip ir nebūtume „paragavę“ tikrojo darbo iš namų <...>“. Pozityviai ir kiek šmaikščiai situaciją komentuoja Bendrųjų kompetencijų skyriaus vedėja Neringa Kačinskienė: ,,darbas nuotoliniu būdu šiuo sunkiu Lietuvai laikotarpiu manęs asmeniškai nesuglumino, gal net labiau patinka taupomas laikas kelionei, tapau draugiškesnė gamtai, nes neteršiu jos išmetamomis sudegusių automobilio degalų dujomis, <...> pasidariau aktyvesnė taip bruktų iki šiol gyvenimo technologijų vartotoja <...>“.

     Ir iš tiesų, banalu, bet gyvenimas nenuspėjamas. Ir net tada, kai atrodo, kad niekas nebenustebins, vis kažkas nustebina. Ir net tada, kai manom, kad esame viskam pasiruošę pamokoms, darbui, egzaminams, šventėms, atostogoms ir kt. atsiranda kažkas, kas užklumpa mus nepasiruošusius. Ko gero, ir negalime pasiruošti visiems galimiems ateities scenarijams. Bet visuomet galime susitelkti savo mažoje bendruomenėje ir ,,užsiauginti“ didelę bendruomeninę jėgą, neišsenkančią kantrybę ir nenugalimą stiprybę, kurios padės mums įveikti iššūkius net ir tokiomis ekstremaliomis sąlygomis.

 

 

 

 

 

Lietuvos policijos mokyklos

Bendrųjų kompetencijų skyriaus mokytoja

Evelina Antanavičienė